Verpelė — Antanas Kriščiukaitis-Aišbė
Теми: класика
Початок
Netoli karčiamos buvo Lukšienės daržas. Šinkoriui Vienakiui, visiems žinomam sukčiui, seniai jau gėlė dantį ant to daržo: jis taikėsi kaip nors jį įgriebti. Jau ar ne dvidešimts sykių bandė derėti tą daržą, bet senutė nė šnekėti neduoda.
Aš čia gimus, čia augus čia, sako, ir mirsiu.
Šinkorius da kartą eisiąs kalbinti senutę. Ateina jis pas ją. Randa pas duris beskutančią bulves. Senutė šešiasdešimties metų susimetus jau į kuprą, visa sudžiūvus, vienok dyka da nebūna, triūso kaip ir jauna merga. Vienakis pagarbinęs, atsisėdo šalia ant suolelio.
— Na kaip, močiute, tavo sveikatele; ar vis dar po senovei sveika gyva?
— Tai da vis Dievas laiko. O kas pas tave gero girdėti?
— Tai, ogi ką: ne šio, ne…
Торкнись будь-якого слова — переклад з’явиться одразу, а слово ляже в твою добірку разом із реченням.